Dienos ir žygdarbiai

Šiandien padariau daug: daviau durniui kelią. Ir iš principo nepaklausiau patarimo. Patarėjai patys lai susikuria kiek tik nori įmonių ir deda bylinėjimosi išlaidas į sąnaudas. Į sveikatą.

Planai, planai… Populizmas ir vyriausybės ryžtas

Vakar per verslo žinias girdėjau Prezidentė siūlo mikroįmonėm indulgenciją. t.y. įmonėm, kur dirba iki 5 darbuotojų vieniems metams atleisti nuo mokesčių ir kontrolės. Kadangi esu susijęs su viena tokia mikroįmone (UAB-šeimos verslas), manau, kad tokia indulgencija padėtų atsitiesti ir išsaugoti darbo vietas. Bankai dabar su mažiukais nesišneka, apyvartinių finansavimo kaštai milžiniški. Jei ne indulgencijos – tegu paima mikroįmones, kurių metinė apyvarta <1mln/ LTL ir pafinansuoja apyvartinėms lėšoms tokiomis pat sąlygomis, kaip kas pusmetį vyriausybė atriekia SODRAI, t.y. grąžinimas 2015-2020 metais, palūkanos VILIBOR/EURIBOR. Finansavimo dydis? Lygus 2010 pelno/nuostolio ataskaitoje esančiam nuostoliui. tuomet ir SODROS nereikėtų ramstyti pagaliais. Nors SODRA, apskritai, kaipo tokia yra ydinga ir baustina struktūra (Ponzi schemų naudojimas privačiose struktūrose kažkodėl netoleruojamas), tačiau vargu ar kas ryšis pertvarkyti sistemą greitu laiku.

Verkiantiems, kaip blogai yra gyventi, skiriama…

(C) Kevin Carter. 1993, Sudanas

Fotografija, parodanti, kas tai iš tiesų yra sunku gyventi. Istorija po nuotrauka gali perdėlioti vertybes ir pakeisti pasaulio supratimą.

Šią fotografiją padarė Kevin Carter Sudane, 1993 metais. Nuotraukoje matome mergaitę, kuri ropoja link maisto dalijimo centro, iki kurio mažiau nei kilometras. Antrame plane sėlinantis paukštis, laukiantis, kol mergaitę apleis paskutinės jėgos ir jis galės pasisotinti. Kevin Carter nufotografavęs šį sukrečiantį vaizdą nuvijo paukštį ir atsisėdęs bejėgiškai pravirko.

Už šią nuotrauką 1994 metais jam paskirtas Pulitzerio apdovanojimas. Pamatęs pasaulio ir vertybių beprasmiškumą jis, praėjus porai mėnesių po apdovanojimo įteikimo, nusižudė. Wikipedia pateikia ir kiek kitokią fotografijos istoriją, tačiau situacijos žiaurumas dėl to nė kiek ne mažesnis.

Žiauru, bet tai vyksta ir šiandien. Ko gero 10% pasaulio karinio biudžeto užtektų pamaitinti ir išgelbėti badaujančioms šalims. Pradedu nesistebėti, kad mumyse, deja, tiek daug žiaurumo.

Maištininkas žuvo, tegyvuoja drakonas!

Visos media antraštės šiandien mirga pranešimais, kad pasaulio teroristas Nr. 1 sunaikintas Pakistane. Vienus tai domina, kiti netiki, kad nuo to nors kiek sumažės terorizmo mastai, akcijų rinkos simboliškai pasikoregavo aukštyn, tačiau, anot ekspertų, labai trumpam. Dar kitiems tai visai neįdomu. Nesuprantu tų, kurie džiaugiasi. Vis dėlto, koks bebūtų niekadėjas, tačiau visgi žmogus. Nusipelnęs ar ne tokio likimo – vėlgi ne kiekvienam spręsti. Manau, kad tokio likimo jis nusipelnė, tačiau džiaugtis nėra ko. Žmogiškąja prasme Bin Ladenas nesiskiria nuo aviakatastrofoje žuvusių Lenkijos diplomatų ar “karo keliuose” aukų.

Taip pat niekas nekelia klausimo – kokiom aplinkybėm buvo nušautas Bin Ladenas. Ar susirėmimo metu, ar miegantis užklupus iš pasalų. O gal “nuėmus” sargybinius ir tiesiog pastačius “prie sienos”, be jokio teismo, be tribunolo. Pagal karo lauko įstatymus, svetimos šalies kareivių.

Tai, aišku, reikšmingas įvykis, tačiau tikrai ne atmintinas ar ne toks, dėl kurio reikėtų džiūgauti.

Apie Račo myžnizmus

Tiesiog komentaras po straipsniu. Parašau čia, nes įtariu, kad gali likti nepatvirtintas, o gaila klavetūros barbenimo laiko :)

Kas per myžnizmai. Bjauru klausytis. Mat ponas vieną sykį mokesčius susimokėjo ir amerikas atrado. Ir apie tą patį jau trečia diena.
Sprendimas, aišku prieš pusmetį, būtų buvęs geras vienas: valstybė vietoj SODROS galėjo paremti įmones, kurių apyvarta iki 5 mln. litų per metus. Tokiom pačiom sąlygom, kaip kad rėmė SODRĄ. Paramos dydis: balanse esantis nuostolis. Grąžinimas: per 5 metus. Būtų tuomet sodros nereikėję šelpti. Nes iš įmonių tie pinigėliai būtų sugrįžę su kaupu, ir grąžinimas būtų ne iš visų mokesčių mokėtojų kišenės.
Artūrai – baikit inkšti apie tą patį per tą patį.